Atsibodo jau ta viską supanti balta spalva (dabar ji jau asocijuojasi vien tik su monotonija ir rutina). Šaltas oras, mintys apie, rodos, niekad nesibaigiančią žiemą iš tiesų vargina, lėtina judesius, žingsnius. Atrodo, kad ir tos pačios mintys yra kažkokios lėtos, jos vos vos keičia viena kitą, į galvą sunkiai ateina naujų idėjų. Žinoma, malonu dar leisti šiltus ir jaukius vakarus namuose ar kokioje kavinėje mėgaujantis arbata arba karšta kakava (nors jau visai smagu būtų laiką leisti gryname ore), panirti į vakaro ramybę ir jaukumą žiūrint į vasarą darytas nuotraukas su mylimu žmogumi. Taip, šios nuotraukos šiek tiek pagyvina kasdienybę ir atitraukia nuo jos. Atrodo, kad jose užfiksuotas gyvenimas yra paprastesnis ir mielesnis, šiek tiek stebuklingas ir mistinis.
Dabar šiek tiek gaila, jog tada ne viską išsakei tam žmogui būten tada, tą ypatingą vakarą, ne viską išjautei iki galo, nepakankamai mėgavaisi žolės kvapu, atrodo, kad ne taip reikėjo klausytis vakaro garsų, kitaip reikėjo įvertinti to vakaro žavesį... Taip, žiema iš tiesų per ilgai užsitęsė.
Ir štai dabar žiūrint į šaltą langą, nuobodoką kompiuterio monitorių ir į šias nuotraukas, viską jauti žymiai aštriau. Tačiau pavasaris būtinai būtinai ateis. Būtinai ateis ir vasara. Tik reikės vėl neužmiršti ir viską užfiksuoti nuotraukose – visus būsimus gražius vakarus, tą nepaprastą jaukumą ir paprastumą, kad šios nuotraukos vėl būtų atgaiva kurį nors šaltą žiemos vakarą...
