Iš tikrųjų gyvenimas yra pilnas stebuklų, tačiau šie stebuklai yra tokie maži, kad juos galima vadinti stebuklėliais arba stebukliukais, taigi, kaip supratote, jie iš tiesų maži ir juos ne visada paprasta ir pirmo karto pastebėti. Tai tokios mažos detalės, smulkmenos, kurių yra pilna aplink mus. Kažkada (tikriausiai nesunku suprasti, jog tai buvo vaikystėje) kiekvienas iš mūsų tuos mažyčius gyvenimo džiaugsmus mokėdavome atpažinti iš karto, taip pat ir priimdavome juos tuoj pat, jais džiaugdavomės čia ir dabar, nieko negalvodami, nieko neanalizuodami, tiesiog taip paprastai ir nuoširdžiai. Džiaugdavomės tiesiog saule, jos šiluma, dėl to, kad patiriame pasaulį, pavyzdžiui, džiugesys apimdavo vien dėl pamatyto keisto vabalo ar rasto neregėtos spalvos akmenuko.
Laikui bėgant mes šią dovaną po truputį praradandame, t. y. vis rečiau ir rečiau pastebime tas mažytes gyvenimo dalelytes, kurios ir daro mūsų gyvenimą tikrai nuostabų, pavyzdžiui, stebuklų, virtusių saulės spindulėliais ir pasislėpusiais katino kailyje arba boružėle, įsivėlusia į kieno nors plaukus. Taip, laikui bėgant
iš tiesų daug ko imi nepastebėti ir daug ką pamiršti... Tačiau pamiršti ne viską. Vis dar kelia džiugesį ir šilumą mažo vaikučio akies kamputyje pasislėpęs saulės zuikutis, švelni švelni skruosto duobutė, mažutės rankutės godžiai apglėbusios didžiulį puodelį su šiltu pienu...
Taigi, pamažu nuo mielų ir mažų dalykų mokykimės pastebėti ir kitas mažytes gyvenimo detales.
