Atėjo ir, atrodo, nukėlė visą fotostudiją kažkokiu jai vienai žinomu būdu į kitokį pasaulį – į savotišką tango pasaulį. Nors muzika niekur neskambėjo, tačiau žiūrint į jos itin grakščius ir tikslius judesius, lengvą eiseną, atrodo, jog kažkur buvo įjungtas nematomas senovinis patefonas, iš kurio plokšelės sklido tango muzikos įrašas. Nors už lango buvo lietuviška žiema, tačiau mūsų fotostudijoje tuo metu buvo tikrų tikriausia Argentina, taip, fotostudija priminė šokių aikštelę Argentinoje.
Ji atėjo ir fotostudiją pavertė savo šokių aikštele. Atėjo ir parodė, kas yra tango šokio dvasia, parodė, kaip mintimis galima atsidurti visiškai kitokioje realybėje, ištirpdyti laiko ribas ir tiesiog negalvojant pajausti, kas yra tango.
Atrodė, kad vyks tango šokių fotosesija, tačiau ji atėjo ir tiesiog pamokė kaip pajausti tango šokio dvasią.
O kai ji išėjo, tango šokio dvasia dar ilgai tvyrojo fotostudijoje…